padvalakė

×padvalãkė (sl.) sf. (2) Šv, pãdvalakė (1) Kv 1. lengvabūdė, patvirkusi moteris, mergina: Ta mergina padvalãkė, vaikius gaudo Grd. Šios mergos padvalãkės, nebėra nė vienos doros Užv. Iš padvalãkės stotko žmogaus nebūs Up. 2. Škn plepalų skleidėja, nešiotoja: Par dieną pareita dvidešimt kiemų ta pãdvalakė boba su naujynoms Šts.